5.

Antrą vakarą ceremonmeisteris surengė ekspediciją į šalies gilumą. Tikslas: įtikinti neribotos trukmės darbo sutartį pasirašiusius darbuotojus, kad jie pamatys šalį, ištrūks iš prabangaus kalėjimo. Bet, savaime suprantama, bus visai ne taip: džipu nugabenti prie Rausvojo ežero pažiūrėti afrikietiškų šokių spektaklio ir pabūti šventėje, jie nepamatys nieko tikra. Važiuos ten vien tam, kad įsitikintų, jog gamtovaizdis iš tikrųjų panašus į matytą Tour Operator brošiūroje. Turizmas keliautoją paverčia kontrolieriumi, atradimąpatikrinimu, nuostabą — stebėjimu, klajoklį — Šv. Tomu. Na, tiek to, Oktavą vis tiek gylė uodai, taigi, pamiršus viešbučio kambaryje citrininį purškiklį nuo uodų, įmanoma patirti šiek tiek nuotykio.

Po pavakarių senegališkose imtynėse seminarininkai (dėvintys Lacoste prekės ženklą) susikovė su išgalvotos genties kariais (persirengusiais kaip čiabuviai filmuose apie Tarzaną). Tai proga pažiūrėti, kaip Maronjė, dėvintis kengūrom išmargintas trumpikes, voliojasi molyje, aidint tamtamams, po milžinišku baobabu, su mėnuliu, žvaigždėm, vynu su benzino prieskoniu, spigaus ryšių su visuomene vadovės juoko protrūkiais, išbadėjusiais vietinių vaikų žvilgsniais, Kazamanso žolės šiluma, pipirais pagardintom manų kruopom — ir Oktavas vėl panoro apkabint dangų, dėkoti pasauliui už buvimą čia, nors ir laikiną.

Jam patiko nuolat tvyranti drėgmė, nuo kurios rankos pačios ima slysti kitų oda. Bučiniams ji suteikia deginantį skonį. Kai viskas nebetenka prasmės, vertinga pasidaro kiekviena smulkmena. „Nulipt“ nuo narkotikų — tai gyvybiškai būtinas minimumas „sėdusiam“. Oktavas nenorom važiavo į šią privalomą kelionę, ir štai jis jau arti aukščiausios palaimos, amžinybės, glamonėja gyvenimą, pranoksta tai, kas juokinga, supranta paprastumą. Kai tiekėjas, pravarde „Aukso kasykla“, jam pristatė kasdieninį maišelį gandžos, jis įsitaisė paplūdimyje murmėdamas „Sofi“ — vardą, nuo kurio jam užgniauždavo kvapą.

— Meilė neturi nieko bendra su širdimi, tuo šlykščių organu, ta kraujo pripildyta pompa. Meilė visų pirma suspaudžia plaučius. Reiktų sakyt ne „man sudaužė širdį“, o „man dūsta plaučiai“. Plaučiai — pats romantiškiausias organas — visi įsimylėjėliai užsikrečia tuberkulioze, vadinasi, ne atsitiktinumas, kad nuo šios ligos mirė Čechovas, Kafka, D. H. Lorensas, Frederikas Šopenas, Džordžas Orvelas ir Šv. Teresė iš Lisjė, o ar Kamiu, Moravija, Budaras, Marija Baškirceva ir Ketrina Mensfild būtų parašę tas pačias knygas, jei ne infekcija? Be to, jūsų žiniai, Dama su kamelijomis mirė visai ne nuo miokardo infarkto — ši bausmė skirta vien stresuotiems prasimušėliams, o ne sutrikusiems lyrikams.

Oktavas sklandė ervėje ir kalbėjo sau vienas:

— Kiekvienas kažkur širdies gilumoje nešiojasi snaudžiančią meilės širdgėlą. Nesudaužyta širdis dar ne širdis. Plaučiai laukia tuberkuliozės, kad pajustų, jog egzistuoja. Aš esu jūsų džiovos lavinimo dėstytojas. Krūtinės ląstoj reikia turėti leliją, kaip Chloja „Dienų putose“[20] arba ponia Šoša „Užburtam kalne“[21]. Man patikdavo žiūrėt į tave miegančią, net kai apsimesdavai, kai grįždavau vėlai, prisišniojęs, skaičiuodavau tavo blakstienas, ir kartais atrodydavo, kad man šypsaisi. Įsimylėjęs vyras — tas, kuris mėgsta žiūrėt į savo moterį miegančią ir retsykiais pajust orgazmą. Sofi, ar girdi mane per tūkstančių kilometrų atstumą, kaip Prancūzijos geležinkelių reklamoje? Kodėl tik tada, kai žmogus dingsta, pastebi, kad jį myli? Ar nesupranti, jog viskas, ko norėjau iš tavęs, — kad priverstum mane kentėti, kaip iš pradžių, kad patirčiau tą plaučių palengvėjimą?

Bet štai jau ėmė rinktis apsinuoginusios raštvedės, tarp jų — ir krūtingoji stažuotoja Odilė, jos siuntė ratu pypkutę su žole, dėl to buvo galima laidyt daug gauruotų sąmojų:

— Nieko nėra geriau, negu traukti keturiese.

— Traukiu traukiu, o nieko neatsitinka.

— Ar tu tikrai nuryji?

— Mes sutinkam patraukt dar kartą, bet prieš tai tau reikėtų ją išplauti.

Dabar tai atrodo vulgaru, bet toje aplinkoje buvo tikrai labai juokinga.

Visi vyriškos giminės kolegos-tarnautojai ant pečių užsimetę megztinius, surištus po kaklu arba nerūpestingai užmestus ant rausvų Ralpho Laureno trumparankovių marškinių. Oktavui tai atrodo nepriimtina ir jis susidirgina:

— IR KAS ČIA JIEMS VISIEMS UŽĖJO RIŠTIS ANT KAKLŲ TUOS MEGZTINIUS! Viena iš dviejų. Arba yra šalta ir rengies megztinį, arba yra šilta ir palieki megztinį namie. Megztiniai ant kaklų rodo, kokie jie bailiai, kaip nepajėgia apsispręsti, kaip bijo skersvėjų, kokie išsiblaškę ir silpni, šetlandiškos vilnos ekshibicionistai (nes, savaime suprantama, per daug šykštūs, kad pirktų kašmyrą). Nešioja ant kaklo kažkokį išglebusį aštuonkojį, nes yra per skysti, kad mokėtų pasirinkti orui tinkamą aprangą. Kiekvienas, nešiojantis megztinį ant kaklo, yra nevėkšla, netašytas, bejėgis, bailys. Merginos, prisiekit, kad vengsit tokių kaip maro. NE MEGZTINIO ANT PEČIŲ DIKTATŪRAI!

Tada atėjo naktis, diena ir ant iešmelių keptų langustų barbekiu. Kas čia kalbėjo apie dekolonizavimą? Niekas taip nekolonizuoja kaip pasaulinė reklama: mažiausios lūšnelės kampe, kažkur pasaulio pakrašty, Nike, Coca-Cola, Gap ir Calvin Klein užėmė Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos ir Belgijos vietą. Tik maži negriukai turi pasitenkinti trupiniais: nukopijuotos kepuraitės, netikri roleksai, Lacoste marškinėliai, nuo kurių nevykusiai padirbtas krokodiliukas atsiklijuoja po pirmo skalbimo. Rausvas vynas truputį trenkia į galvą, bet juk tam jis čia ir yra? Aštuoniese,išgeriam septyniolika butelių. Sarlis atsijungęs — kaip išprotėjęs puola į visas viešbučio pramogas: ratelius, karaokę, šlapių marškinėlių konkursus, dalija McDo žaisliukus vietos vaikams, kurie šaukia: „Dovanų! Dovanų!“

Oktavas žino, kad pirmadienį šita apgavystė baigsis. Tačiau kai apgavystė baigiasi, dar nereiškia, kad grįžti į tikrovę. Atsargiai: už vienos apgavystės gali slėptis kita.

Dieve mano, kaip sudėtinga — jeigu nebūsi atsargus, tave viens du gali apsukt.

Šarlis paploja Oktavui per nugarą, o šis ištiesia jam savo suktinę.

— Tai sakyk, ar žinojai, kad Pepsi nori užpatentuot mėlyną spalvą?

— Jo-o, Sarli, aišku, žinau, o laimė priklauso Nestlė, ką manai? Aš seku įvykių ei...

— Būtent. Tik pažiūrėk! (Pagrūmoja laikraščiu Le Monde.) Turiu dar geresnį numerį tavo knygelei: Mediametrijos institutas neseniai sukūrė naują žiūrovų tyrimų sistemą. Tai dėželė, kurioje yra infraraudonųjų spindulių kamera, sekanti akių judesius, ir laikrodis su mikrofonu, procesorium ir atmintimi, registruojančiais ausų veiklą. Pagaliau jie sužinos, ką namie žiūri ir klauso vartotojai, bet ne tik prie televizorių, o ir mašinose, prekybos centruose, visur! DIDYSIS BROLIS JUS STEBI!

Šarlis pešteli suktinės ir užsikosti. Oktavas jau leipsta juokais.

— Na, pakosėk pakosėk, misteri Pylime, pakosėk, tai geriausia, ką gali padaryti. Galų gale gerai, kad Orvelas buvo džiovininkas. Dėl tojam neteko pamatyt, koks jis teisus.

Motyvacijos seminaras prasideda kolektyvine utopija — staiga visi tapom lygūs, vergai tujina valdovus, prasideda socialinė orgija. Bent jau pirmą vakarą. Nes kitą rytą vėl atkuriami klanai, maišymasis vyksta tik naktį, koridoriuose, kur apsikeičiama kambarių raktais, — tada vodevilis tampa vienintele utopija. Čia yra mirtinai girta teisininkė — myža atsitūpusi sode, raminamuosius gerianti meno direktorė — kai išgeria taure per daug, ima visiems daužyt snukius (bet labai žiauriai: antausiai, kumščio smūgiai į akį, Oktavui net marškinius nuplėšė), tiesą sakant, šioje kelionėje nėra nė vieno normalaus žmogaus. Įmonės gyvenime atkartojamas mokyklos žiaurumas — tik dar smarkiau, nes niekas jūsų nebegina. Nepakenčiamos kvailystės, neteisingi išpuoliai, seksualinis priekabiavimas ir peštynės dėl valdžios: viskas leidžiama kaip baisiausiuose jūsų prisiminimuose apie mokyklines pertraukas. Dirbtinė atsipalaidavimo aplinka, vyraujanti reklamoje, šimtąkart stipriau atkuria mokyklos dienų košmarą. Kiekvienas leidžia sau būti šiurkštus su kitais, tarsi visiems būtų aštuoneri, ir tai reikia priimt „su šypsena“, nes būsi pasmerktas kaip „ne cool“. Suprantama, didžiausi ligoniai yra tie, kurie laiko save kuo normaliausiais: gendirikai, įsitikinę, kad gerai, jog yra gendirikai, klientų aptarnavimo direktoriai, tikri, kad neklysta, jog netapo prezidentais-gendirikais, pensijų laukiantys prekybos vadybininkai, nuolat aptariami vadovai, nuolat kauštelėję gendirikai. Bet kurgi Žefas? Per visą kelionę Oktavas jo nematė. Gaila, tas vadybininkas-smogikas galėtų jam papasakot, kodėl „Roso“ vadovai atrodo graužiami nerimo. Diuleris-yra-šūdas tikriausiai dar kartą dūrė jiems peiliu į nugaras.

Paplūdimyje Oktavas verkia iš susijaudinimo žiūrėdamas į smėlį, prilipusį prie prakaituotos merginų odos, į mėlynes ant jų šlaunų, įdrėskimus ant kelių, dar kartą peštels suktinės ir jau galės įsimylėt mentikaulį. Kasdien jam reikalinga apgamėlių dozė. Jis bučiuoja Odilės rankas, nes ji kvėpinasi Obsession. Valandų valandas kalba apie jos alkūnę.

— Myliu tavo ateičiai atstatytą alkūnę. Leisk man gėrėtis tavo alkūne, kurios galios tu net nesuvoki. Man labiau patinka tavo alkūnė. Prisidek cigaretę, taip, priartink liepsną prie veido. Jei nori, pabandyk išsisukti — nesukliudysi man bučiuot tavo alkūnės. Tavo alkūnė yra mano gelbėjimosi ratas.

Tavo alkūnė man išgelbėjo gyvybę. Tavo alkūnė egzistuoja, aš su ja susipažinau. Atiduodu savo kūną tavo trapiai alkūnei, nuo kurios man norisi verkti. Tavo alkūnė — tai kaulas ir ant viršaus truputį padėvėta oda, kurią maža būdama nusibrozdindavai iki kraujo. Kažkada tą vietą, kur bučiuoju, dažnai dengdavo šašas. Nieko čia ypatinga — alkūnė, bet, kad ir kiek stengiuos, šią akimirką nerandu kitos priežasties gyventi.

— Tu mielas pūkis.

— Kol kas man pakanka laižyt tavo alkūnę. Mirtis ateis po to.

Jis deklamuoja:

Odilės alkūnės — Mano Achilo kulnas.

O tada, pasinaudojęs Odilės nugara kaip rašomuoju staliuku, mūsų įdegęs Valmonas rašo Sofi atviruką:

„Miela Obsession^[22],

ar galėtum būti tokia gera ir išvaduoti mane nuo manęs paties? Jei ne, kišu kojas į vandenį, o pirštus — į rozetę. Yra dalykas, blogesnis, negu būti su tavim: būti be tavęs. Grįžk. Jei sugrįši, padovanosiu tau New Beetle. Na gerai, tiek to, pasiūlymas truputį kvailas, bet pati kalta: nuo tada, kai išėjai, darausi vis rimtesnis ir rimtesnis. Pastebėjau, kad nėra kitos tokios merginos kaip tu. Ir padariau išvadą, kad tave myliu.“

Pasirašyt beprasmiška, Sofi atpažins tokį individualų stilių. Tik išsiuntęs atviruką Oktavas pradeda gailėtis, kad nemaldavo jos atsiklaupęs: „gelbėk man nieko neišeina aš negaliu be tavęs būti Sofi neįmanoma kad daugiau nebebūsim kartu jei prarasiu tave prarasiu viską“, šūdas! Ir šliaužioti jai po kojom, štai ką reikėjo daryti, nejau ir to jis nesugebėjo?

Prieš Sofi jis kabino merginas priekaištaudamas, kam jos nešioja dirbtines blakstienas. Jos gindavosi. Tada paprašydavo užsimerkti ir pabučiuodavo jų švytinčias lūpas. Dar buvo „sunkvežimio“ numeris:

— Sakyk „sunkvežimis“.

— Sunkvežimis.

— Pyp pyp (paliesdamas krūtis).

Ir dar nereikia pamiršt lažybų:

— Lažinamės, kad paliesiu tavo užpakalį neliesdamas drabužių.

— OK.

— Pralaimėjau (liesdamas ranka jos užpakalį).

Ir dar triukas „tekila bum bum“: paprašai merginos sukąsti laimo citrinos gabalėlį, užsiberi ant rankos druskos, nulaižai druską, vienu mauku išgeri tekilos su Schweppesu ir artiniesi prie jos burnos pasiimti citrinos. Po trijų tokių kartų citriną paprastai pakeičia liežuvis.

Priešingai nei galima tikėtis, ši strategija veikia. O su Sofi buvo kitaip. Privertė patikėti, kad iš tikrųjų ja domisi. O ji apsimetė jo klausanti. Galų gale abu tikėjo tuo, ko nesakė vienas kitam. Ir vieną dieną ji paklausė:

— Kodėl nieko nesakai?

— Kai nieko nesakau, tai labai geras ženklas — tai reiškia, kad esu įbaugintas. Kai esu įbaugintas, tai labai geras ženklas: tai reiškia, kad esu sujaudintas. Kai esu sujaudintas, tai labai geras ženklas: tai reiškia, kad pradedu įsimylėti. Kai įsimyliu, tai labai blogas ženklas.

Jis mylėjo, nes ji buvo ištekėjusi. Įsimylėjo, nes ji nebuvo laisva. Dirbo kartu Plaso TBWA agentūroje, bet negalėjo jos turėti. Dar mylėjo ją dėl to, kad ir pats buvo vedęs — visa tai uždrausta, slapta ir nepadoru. Mylėjo ją kaip visas moteris, kurių kabinti neturi teisės: motiną, seserį, tėvo sužadėtines ir savo pirmąją — neįmanomą — meilę be atsako. Meilė panaši į domino — pirmą kartą įsimyli, o toliau viskas griūva. Troško jos kaip visų gražių mergaičių vaikystėje, tai yra jai nežinant. O tada pasakė: „Kai įsimyliu, tai labai blogas ženklas“, ir ji nė kiek nenustebo. Paskyrė pasimatymą ant Menų tilto vidurnaktį, ant trečio suoliuko nuo Prancūzijos akademijos pusės, veidu į Pon-Nef tiltą, ten, kur išsišakojanti Sena atveria glėbį ateičiai. Po to viskas tapo beveik per gražu, kad būtų tikra. Pakako, kad ji ateitų į pasimatymą.

— Atleiskit, panele, gal galėčiau sužinoti jūsų koordinates ir vėliau su jumis susisiekti?

— Žinoma, kodėl gi ne, pone...

— Oktavas, vadinkit mane Oktavų. Man atrodo, aš jus įsimylėjau. Ar jums nesutrukdytų, jei nuleisčiau inkarą tarp jūsų krūtų, labai prašau, ponia?

— Jauskitės kaip namie. Bet gal prieš kalbėdamas galėtumėt septynis kartus pasukioti savo liežuvį mano burnoje?

— Gal turite tam patalpas?

Gaila įsimylėti taip paprastai. Virš susiporavusių žmonių pakimba juslių bomba. Malonumas yra Damoklo kardas vedyboms. Sofi nusivežė jį į automobilių stovėjimo aikštelę prie agentūros, Pon-Nef gatvėje, į tamsią ir tylią vietą, ir jie mylėjosi atsirėmę į betoninę sieną, stovėdami tarp dviejų užvestų automobilių. Ilgiausias gyvenime orgazmas vienam ir kitam. Tada ji pasiskolino jo mobilųjį, įvedė savo numerį ir įrašė į atmintį:

— Dabar negalėsi sakyt, kad jį pametei.

Oktavas buvo taip ją įsimylėjęs, kad kūnas imdavo maištauti vos tik nuo jos atskirtas. Jį apnikdavo spuogai, alergijos, raudonos dėmės ant kaklo, pilvo skausmai, ilga nemiga. Kai smegenys mano, kad viską kontroliuoja, širdis sukyla, plaučiai ištuštėja. Kiekvienas, neigiantis savo meilę, tampa baidykle ir suserga. Nuo buvimo be Sofi Oktavas darėsi bjaurus. Ir dabar taip yra — jam trūksta ne vien narkotikų.

— MANO BYBYS BADAUJA!

Oktavas šaukia į mikrofoną. Odilė banguoja. Viešbučio naktiniame klube Oktavas keičia plokšteles. Turi suktis su tuo, kas po ranka: keletas senų dvigubų plokštelių, prancūziškų dainų kompiliacijų, trys apipelijusios 45 greičio plokštelės. Šiaip ar taip, jam pavyksta su turimomis atsargomis pripildyt šokių aikštelę, o ypač kai groja gražiausią pasaulyje dainą: „Kaip gerai/išvažiuoti bet kur/Eiti ranka rankon/Ir dainuoti kartu“, atliekamą Ertos Kit[23]. Tačiau jis imasi ir kai ko paprastesnio — leidžia YMCA.

— Village People kaip ir vynas, — pareiškia Oktavas, — kuo senesni, tuo geresni.

Geriau bet kas, tik ne Marčia Baila. Retkartėm Odilė ateina ir priglunda prie jo, norėdama pasirodyti prieš drauges. Jai patinka ne jis pats, o jis jos“girls band“[24] akivaizdoje. Jaučiasi senas ir bjaurus jauname ir gražiame pasaulyje. Sugriebia ją už riešo ir įžeidžia:

— Tikras vargas tos aštuoniolikinės kabintojos.

— Ne toks vargas kaip trisdešimt trejų išsiskyrėliai.

— Vienintelis dalykas, kurio negalėsiu tavyje pakeisti, tai mano amžius.

Jis laksto paskui daugybę gražių merginų, kad negalvotų, kodėl laksto paskui daugybę gražių merginų. O atsakymą žino geriau, negu reikia: tam, kad nereikėtų likti su viena.

Vėliau nieko neįvyko. Oktavas palydėjo Odilę į kambarį — ji svirduliavo. Išsitiesė ant jos lovos. Ji įsmuko į vonią, ir jis girdėjo, kaip vemia. Tada nuleido vandenį, išsivalė dantis, tikėdamasi, kad jis nieko nepastebėjo. Kai ji nusirengė, Oktavas apsimetė miegąs, o tada iš tikrųjų užmigo. Kambaryje dvokė vėmalais ir Fluocaril dantų pasta.

Skrendant atgal, buvo apraudamos išsileidusios garbanos ir vienas kitas sugedęs dezodorantas. Oktavas garsiai deklamavo Aleno Delono dainuotą Dalidos Paroles, Paroles: „Keista

Nežinau, kas man šį vakarą

Žiūriu į tave lyg pirmąkart

Nežinau, kaip tau pasakyt

Tu ta graži meilės istorija

Kurią visada skaitysiu

Esi vakar, esi rytoj

esi amžinai

mano vienintelė tiesa.“

Keista, kaip antras prasmių lygmuo kartais nukrenta į pirmą. „Tu kaip vėjas, pravirkdantis smuikus ir nešantis tolyn rožynų kvapą.“

Niekas iš jo kartos nebedrįsta taip kalbėti.

„Tu man vienintelė, šokdinanti žvaigždes ant kopų smėlio.“ Jis taip dažnai klausėsi šių žodžių ir žvengdavo su girtais draugais. Kodėl jie atrodė tokie apgailėtinai juokingi? Kodėl romantiškumas verčia taip nejaukiai pasijusti? Gėdijamės jausmų. Kaip marą vejam šalin patosą. Sausumą šlovinti — nepageidautina.

„Tu mano uždrausta svajonė,

Vienintelė audra,

Vienintelė viltis.“

Sekretorės kikena, nors prapliuptų ašarom prieš pirmą pasitaikiusį bičą, kuris išdrįstų žiūrėdamas tiesiai į akis pasakyt „tu mano uždrausta svajonė“. Gal nervingai krizena, nes to trokšta. Jos keičia temą, pradeda pokalbį apie Įmonės komiteto pakeistus palankius nuotraukų ryškinimo tarifus. Vadovus vadina tik inicialais:

— Ar FAP kalbėjosi su PIT?

— Reiktų paklaust ŽFD.

— O PGS su APT ir RŽP gerai pavyko.

— Jo-o, bet LŽ ir KD nieko nepatvirtino.

Likęs skrydžio laikas praėjo piktinantis, kokios mažos pietų talonams skirtos sumos. Oktavas vis dar stengiasi juoktis garsiau už kitus ir kartais jam tai pavyksta.